Nebesuprantu lietuviškai sausio 12, 2009

Šiandien abiems laisvadienis, o vietoj prognozuoto lietaus išaušo giedra diena, tad su Henriu išsiruošėm į miesto centrą: tradiciškai paslampinėti bei šiek tiek apsiprekinti. Užsukome į vieną iš dažnai lankomų prekybos tinklų, kuriame prie kasų visad nemažos eilės. Ne išimtis ir šiandiena. Atkreipiau dėmesį, kad kasininkas nematytas. Stovim sau eilėj, šnekučiuojamės ir po truputį artėjame kasos link. Atėjo mūsų eilė. Vyrukas ima prekes ir kažko klausia. Užmušk nesuprantu nė žodžio. Žiūrim abu su Henriu akis išplėtę. Būna, kad juodaodžiai ar azijiečiai kalba su tokiu savitu akcentu, kurį sunkiau suprasti, tačiau bent šį tą pagauti pavyksta, o čia – nieko! Ir vaikinukas toks jaunas blondinas. Po dar vieno jo bandymo žiūriu į Henrį ir sakau:

- Nu nieko nesuprantu, ką jis čia sako…

O vargšas kasininkas, jau kone juokdamasis:

- Taigi sakau, kad lietuviškai kalbėt galim!

Buvau lengvam šoke. Šiaip netrūksta čia tų lietuvių, mieste vaikštinėjant dažnai galima nugirsti savo šnektą. Bet gal kad būtent toj situacijoj buvau užklupta netikėtai, tai todėl toks neimlumas. Matyt smegenys užsiprogramavusios klausytis angliškai, ir niekaip nesugebėjo išskirti nė vieno lietuviško žodžio. Taipir nežinau, ką jis mums sakė iki tos akimirkos, kol abu su Henriu susipratom, kas vyksta.

Pirmasis pirmadienis sausio 6, 2009

Na gerai, visai ne pirmadienis. Bet skambėtų gražiai. Juolab kad labai norėjau parašyti dar vakar, t.y. pirmąjį šių metų pirmadienį, tik kad vis nepribėgau. Taigi pirmasis antradienis

Šie metai įsiveržė su permainom ir naujienom nieko nelaukdami. Bus matyti, kaip toliau jie dėliosis. Pati asmeniškai, kaip niekada dedu į juos daug vilčių. Ne dėl to, ką jie atneš, bet ką pati į juos įdėsiu. Metų gale bus įdomu pažiūrėti, kiek iš dabartinių įkvėpimų ir pasiryžimų būsiu įgyvendinusi.

Svoris ir sveikata. Turbūt vienas populiariausių Naujųjų Metų pasižadėjimų visame pasaulyje yra susiimti ir numesti svorio (na, gal greičiau visame Vakarų pasaulyje). Iš dalies prisidedu prie daugumos. Tik ‘pasižadu’ koncentruotis ne į svorį, o į sveiką gyvenimo būdą, ypač mytybą. Turiu tokį įtarimą, kad gruodį prasidėję mano sveikatos streikavimai gali būti iš dalies sukelti to, jogpaskutiniu metu truputį apsileidau ir valgiau, kas papuolė. Todėl mityboje trūko įvairovės ir reikiamų medžiagų. Tad nuo pat sausio 1-osios šiuo klausimu ėmiausi priemonių. Henrio padovanotą nediduką savaitinį kalendorių su įvairiausiais tapytais kačiukais paskyriau bent keletui dienų į priekį primesti, ką mudu valgysim. Nesu planavimo fanė, bet šioks toks pažiūrėjimas į priekį padeda išvengti situacijų, kai šaldytuvas pilnut pilnutėlis, o rimto maisto nėra ir galiausiai kelias dienas mintame vien užkandžiais. Kol kas šis reikalas einasi visai neprastai. Šiek tiek daugiau lapinių daržovių, reguliarios fizinės veiklos – ir turėtų būt visai neprasai.

Fotografija. Na, čia senas mano kirminiukas. Šeimoj tėtis fotografuoja maniakiškai, jaunesnioji sesuo atsilieka nedaug. Kažkaip automatiškai užleidau jiems šiuos dirvonus. Bet jau senai pamąstau, kad reiktų rimtesnio aparato ir šiek tiek daugiau laiko bei dėmesio skirti kadrų gaudymui. Su Henriu buvom beveik nusprendę investuoti į rimtesnį fotoaparatą prieš gerus metus. Bet eilinįkart suabejojom, ar mums jo reikia. Nusprendėm, kad tai tik vienas iš daugelio norų ir Paryžiun išvažiavom su savo paprastute ‘muiline’. Metams prabėgus aš vėl trypčioju prie tų pačių svarstymų ir šįsyk linkstu prie „taip, reikia“. Tik kad tiek mažai apie juos nusimanau!.. Labai trumpai pasidomėjus išryškėjo pora kandidatų: Canons eos 450D, kuris gąsdina savo kaina, ir Olympus E410, neturintis anti-shake sistemos. Jei kas turit kokių pasvarstymų dėl šių dviejų modelių arba galit pasiūlyt trečią, labai mielai prašom!

Scrapbooking. Čia mano naujas hobis, atrastas 2008-aisiais, ir kol kas labai mažai ištyrinėtas. Bet mėgstu fotografuoti, mėgstu vartyti senų nuotraukų albumus, mėgstu krapštytis su popieriumi, klijais, žirklėmis, tad nenuostabu, kad greit mane pakabino. Šiuo metu ruošiu didžiulį užsakymą fotofabrikui, kad turėčiau šūsnį atspausdintų pačiupinėjamų nuotraukų, ir toliau scrapbookinsiu.

Beje, jei kam kils minčių, kaip pavadinti šį užsiėmimą lietuviškai, siūlykit.

Mezgimas. Šitą reikalą mėgstu, bet vis nerandu jam laiko. O kadangi tas mūsų gyvenimas toks dvylypis – Airijoj esam tik laikinai, todėl daug mantos stengiamės neprisikaupti, bet tuo pačiu praleidžiam čia 99% laiko, tad panaudoti kitur esančius įrankius nėra kada – tai vat ir lieka daugelis mano hobių apleistų. Turiu tokią viltį šiais metais nors truputį paliesti virbalus.  Daug iliuzijų nepuoselėju, bet norėtųsi nors truputį nupūsti dulkes nuo seno pomėgio.

Taigi taip vat viešai apsinuoginusi ir išrodžiusi savo įkvėpimus bei pasiryžimus, tikiuosi 2009-iesiems baigiantis galėti padėti bent keletą pliusiukų šiame visai neilgame sąraše. Iš tiesų tai mane dominančių ir traukiančių dalykų sąrašas begalinis, bet, sako, tikslus reikia užsibrėžti realius. Tad, spėju, potraukį išmokti siūti mašina, gaminti skiautinius bei auginti daržoves teks palikti ateičiai. Gal 2010-iesiems?..

Nauja pradžia sausio 2, 2009

Kągi, sveikinuosi su visais užsukusiais į mano naujuosius internetinius namus. Pamaniau, kad nauja aplinka įkvėps dažniau ir reguliariau rašyti. Tikiuosi… Ir visai prasminga keltis į naujus namus prasidedant naujiems metams. Gerų 2009-ųjų visiems!

Henris šiemet dirbo, tad metus pasitikau sėdėdama viena pati namie ir beviltiškai mėgindama rasti ką nors šventiško ir padoraus per TV. Nelengva užduotis:) Bet užtat buvo laiko peržvelgti išeinančius 2008-uosius. Neprasti metai buvo.

Prasidėjo kelione į Paryžių. Susigundėme siūlomomis nesezono nuolaidomis ir sausio viduryje penkioms dienoms išsiruošėme į šį miestą. Henris seniai svajojo jį aplankyti, na, o aš užsidegiau entuziazmu kelionei besiruošdama: skaitinėdama internete, ieškodama viešbučio, nagrinėdama kelionės gidą. Sužavėjo tiek architektūra, tiek kultūra, tiek pati miesto dvasia. Prisižadėjome sau būtinai sugrįžti šiltesniu metų laiku pasigrožėt žaliuojančiu Paryžiumi.

Tiesa, prieš tai dar buvo KORN koncertas, kuriuo Henris netikėtai liko sužavėtas. (Tai mėgstamiausia jo grupė, bet netekusi vieno nario, pasak jo, ‘pakeitė skambesį’, tad ėjome daug nesitikėdami. O Henris išėjo priblokštas, patenkintas ir laukia jų grįžtant į Dubliną. ) Vėliau 2008-aisiais darpabuvojome Smashing Pumpkins, Bruce Springsteen, Radiohead, Leonard Cohen ir net Grebenščikovo su grupe Aquarium koncertuose. (Oho, net buvau pamiršusi, kad teko visai nemažai pasimuzikinti – neseniai Henriui sakiau, kad mažokai koncertų tepabuvojom…) Neabejotinai trauksim kur nors pamalonint ausų ir šiais metais!

Vasarą teko atsisveikinti su savo skydliauke. Tad atostogos buvo nevisai įprastos. Daugiau nei savaitė prabėgo kol susitvarkiau popierius operacijai, atgulėjau po jos ligoninėje. O ir grįžus namo stengėmės gyvent pasyviai ir duot mano organizmui atsigauti. Dabar, praėjus kiek daugiau nei pusmečiui, jaučiuosi visai gerai. Tiesa, hormonų dozę dar reikia kiek pareguliuoti, bet tikiuosi geriausio. Net ir po narkozės visiškai pakrikusi atmintis šiek tiek apsiramino (nors vis dar neprisimenu, kur nukišau iš Lietuvos parsivežtus papildus atminčiai gerinti:)))  ).

Bendrai paėmus 2008-ieji vis dažniau primindavo, kad sukinėjuosi suaugusiųjų pasaulyje. Pribloškė žinia, kad išsiskyrė artimi draugai. Daug kas keitėsi mano sesutės gyvenime, kas privertė susimąstyti daugeliu klausimų. Metams baigiantis neapleido aiškūs priminimai apie tai, koks neprognozuojamas, nesuplanuojamas ir mums nepavaldus mūsų gyvenimas: pasiekė žinia apie vienos visai jaunos giminaitės mirtį; o tėtis vieną eilinę dieną slystelęs ant žiemos leduko atsidūrė ligoninėje su sutrupintu sąnariu, kas baigėsi sunkia operacija ir bent keturiems mėnesiams sujauktais planais (gerai, kad prieš tai bent spėjo mus aplankyti).

Taigi ir į Naujuosius Metus įžengiau su tokia viltinga nuotaika – be didesnių planų, bet su smalsumu pamatyti, ką gi jie atneš. Bendra ekonominė pasaulio ir ypač Lietuvos situacija gąsdina. Juolab kad visgi norisi grįžti namo ir statydinti savo kasdienybę ten, jaukiame vakarų Lietuvos kampelyje. Bet tuo pačiu per 2008-uosius subrendo aiškus supratimas, kad norėtųsi mūsų šeimoje matyti dar vieną narį, kurį gi reikia ir pamaitinti, ir aprengti… Na, bet nebėgsim įvykiams už akių. Verčiau su viltimi lauksiu kiekvienos naujos 2009-ųjų dienos. Ir, tikiuosi, nepritrūksiu valios bent retkarčiais čia pasidalinti, ką tos dienos atneš.