Kągi, sveikinuosi su visais užsukusiais į mano naujuosius internetinius namus. Pamaniau, kad nauja aplinka įkvėps dažniau ir reguliariau rašyti. Tikiuosi… Ir visai prasminga keltis į naujus namus prasidedant naujiems metams. Gerų 2009-ųjų visiems!
Henris šiemet dirbo, tad metus pasitikau sėdėdama viena pati namie ir beviltiškai mėgindama rasti ką nors šventiško ir padoraus per TV. Nelengva užduotis:) Bet užtat buvo laiko peržvelgti išeinančius 2008-uosius. Neprasti metai buvo.
Prasidėjo kelione į Paryžių. Susigundėme siūlomomis nesezono nuolaidomis ir sausio viduryje penkioms dienoms išsiruošėme į šį miestą. Henris seniai svajojo jį aplankyti, na, o aš užsidegiau entuziazmu kelionei besiruošdama: skaitinėdama internete, ieškodama viešbučio, nagrinėdama kelionės gidą. Sužavėjo tiek architektūra, tiek kultūra, tiek pati miesto dvasia. Prisižadėjome sau būtinai sugrįžti šiltesniu metų laiku pasigrožėt žaliuojančiu Paryžiumi.
Tiesa, prieš tai dar buvo KORN koncertas, kuriuo Henris netikėtai liko sužavėtas. (Tai mėgstamiausia jo grupė, bet netekusi vieno nario, pasak jo, ‘pakeitė skambesį’, tad ėjome daug nesitikėdami. O Henris išėjo priblokštas, patenkintas ir laukia jų grįžtant į Dubliną. ) Vėliau 2008-aisiais darpabuvojome Smashing Pumpkins, Bruce Springsteen, Radiohead, Leonard Cohen ir net Grebenščikovo su grupe Aquarium koncertuose. (Oho, net buvau pamiršusi, kad teko visai nemažai pasimuzikinti – neseniai Henriui sakiau, kad mažokai koncertų tepabuvojom…) Neabejotinai trauksim kur nors pamalonint ausų ir šiais metais!
Vasarą teko atsisveikinti su savo skydliauke. Tad atostogos buvo nevisai įprastos. Daugiau nei savaitė prabėgo kol susitvarkiau popierius operacijai, atgulėjau po jos ligoninėje. O ir grįžus namo stengėmės gyvent pasyviai ir duot mano organizmui atsigauti. Dabar, praėjus kiek daugiau nei pusmečiui, jaučiuosi visai gerai. Tiesa, hormonų dozę dar reikia kiek pareguliuoti, bet tikiuosi geriausio. Net ir po narkozės visiškai pakrikusi atmintis šiek tiek apsiramino (nors vis dar neprisimenu, kur nukišau iš Lietuvos parsivežtus papildus atminčiai gerinti:))) ).
Bendrai paėmus 2008-ieji vis dažniau primindavo, kad sukinėjuosi suaugusiųjų pasaulyje. Pribloškė žinia, kad išsiskyrė artimi draugai. Daug kas keitėsi mano sesutės gyvenime, kas privertė susimąstyti daugeliu klausimų. Metams baigiantis neapleido aiškūs priminimai apie tai, koks neprognozuojamas, nesuplanuojamas ir mums nepavaldus mūsų gyvenimas: pasiekė žinia apie vienos visai jaunos giminaitės mirtį; o tėtis vieną eilinę dieną slystelęs ant žiemos leduko atsidūrė ligoninėje su sutrupintu sąnariu, kas baigėsi sunkia operacija ir bent keturiems mėnesiams sujauktais planais (gerai, kad prieš tai bent spėjo mus aplankyti).
Taigi ir į Naujuosius Metus įžengiau su tokia viltinga nuotaika – be didesnių planų, bet su smalsumu pamatyti, ką gi jie atneš. Bendra ekonominė pasaulio ir ypač Lietuvos situacija gąsdina. Juolab kad visgi norisi grįžti namo ir statydinti savo kasdienybę ten, jaukiame vakarų Lietuvos kampelyje. Bet tuo pačiu per 2008-uosius subrendo aiškus supratimas, kad norėtųsi mūsų šeimoje matyti dar vieną narį, kurį gi reikia ir pamaitinti, ir aprengti… Na, bet nebėgsim įvykiams už akių. Verčiau su viltimi lauksiu kiekvienos naujos 2009-ųjų dienos. Ir, tikiuosi, nepritrūksiu valios bent retkarčiais čia pasidalinti, ką tos dienos atneš.
