Šiandien abiems laisvadienis, o vietoj prognozuoto lietaus išaušo giedra diena, tad su Henriu išsiruošėm į miesto centrą: tradiciškai paslampinėti bei šiek tiek apsiprekinti. Užsukome į vieną iš dažnai lankomų prekybos tinklų, kuriame prie kasų visad nemažos eilės. Ne išimtis ir šiandiena. Atkreipiau dėmesį, kad kasininkas nematytas. Stovim sau eilėj, šnekučiuojamės ir po truputį artėjame kasos link. Atėjo mūsų eilė. Vyrukas ima prekes ir kažko klausia. Užmušk nesuprantu nė žodžio. Žiūrim abu su Henriu akis išplėtę. Būna, kad juodaodžiai ar azijiečiai kalba su tokiu savitu akcentu, kurį sunkiau suprasti, tačiau bent šį tą pagauti pavyksta, o čia – nieko! Ir vaikinukas toks jaunas blondinas. Po dar vieno jo bandymo žiūriu į Henrį ir sakau:
- Nu nieko nesuprantu, ką jis čia sako…
O vargšas kasininkas, jau kone juokdamasis:
- Taigi sakau, kad lietuviškai kalbėt galim!
Buvau lengvam šoke. Šiaip netrūksta čia tų lietuvių, mieste vaikštinėjant dažnai galima nugirsti savo šnektą. Bet gal kad būtent toj situacijoj buvau užklupta netikėtai, tai todėl toks neimlumas. Matyt smegenys užsiprogramavusios klausytis angliškai, ir niekaip nesugebėjo išskirti nė vieno lietuviško žodžio. Taipir nežinau, ką jis mums sakė iki tos akimirkos, kol abu su Henriu susipratom, kas vyksta.
